Timui (vardas pakeistas) dvidešimt. Bet tiek jam neduočiau. Pirmą kartą atėjęs, akių į mane nepakėlė. Antrą kartą atvykęs prisipažino, jog nenorėjo, kad jas matyčiau. Šįkart drąsesnis, nors toks pat vangus ir apatiškas.
Turi įpareigojimą dalyvauti elgesį keičiančioje programoje – reikalaudamas pinigų, stumdė mamą. Teistas jau du kartus, dar vienas teismas laukia. Timas mano, kad šį kartą gaus realią bausmę, mat, gatvėje grobdamas rankinę, sumušė senyvą moterį.
– Bijai? – klausiu.
– Ne, o ko? Brolis sėdi, gal pas jį papulsiu.
Timo brolis vyresnis, sėdi už vagystes ir plėšimus.
– Timai, ar vartoji narkotikus?
– Dabar jau ne.
Tylime ir žiūrime vienas į kitą.
– iš tikrųjų, tai vartoju. Rūkau. O ką taip matosi?
– Matosi, Timai. Seniai?
– Oi, seniai. Gal aštuoni metai jau.
Nors ne kartą esu girdėjusi, nuo kokio amžiaus jaunimas pradeda rūkyti žolę, bet kiekvieną kartą man sugniaužia krūtinę ir norisi rėkti iš nevilties. Kaip? Jūs man pasakykite – kaip? Kaip tokio amžiaus – 10-12 metų vaikai įsitraukia į psichiką veikiančių medžiagų vartojimą?
– Pirmą kartą tai brolis pasiūlė, paskui jau ir su draugais rasdavom. Visi dabar žino, kur gauti, kiek kainuoja. Visi aplink vartoja. Aš tai tik rūkau. Nu dar esam su draugais kažkokių tablečių gavę, tada tai baisu buvo. Pažiūrėjau į draugą ir pamačiau, kad draugo galva pasidarė kvadratinė. Išsigandau, eina sau, daugiau tablečių neėmiau. O ką, jūs, atseit, niekad nebandėt?
– Nebandžiau, Timai, niekad. Turbūt todėl, kad tuomet, kai buvau 12-metė, tais laikais narkotikų vartojimas buvo smerkiamas, nepateisinamas, mums buvo įdiegta, kad narkotikai – blogis.
– Ai, žinau, pasakojo senis toks.
Timas kalba, lėtai rinkdamas žodžius, kartais nutyla, kai kada atrodo, kad jo čia nėra. Vangus, apatiškas. Prieš atsakydamas, tyli, ir man kaskart atrodo, kad nebeatsakys.
– Nerandi žodžių? Ilgai galvoji.
– Nesigalvoja man…
– Gal dėl tos žolės, kaip manai? – klausiu jo.
Tyli.
– Pas mane nemažai ateina jaunų žmonių, kurie ką nors vartoja, dažniausiai sako, kad rūko. Jei rūko jau kurį laiką, tai nesimoko, nedirba, kartais kažką svajoja, bet nieko nedaro. Blogėja atmintis, atsiranda depresija, apatija. Arba nerimas, baimė, agresija.
– Gali būti… Bet ne, nes o kodėl Seimas nori bausmes nuimti? Tai, matyt, nieko blogo ta žolė nedaro. Juk ten protingi dėdės ir tetos, ane?
Ką man pasakyti tam vaikui? Šiandien jau išleidžiu per duris.
Nes pasakyti, prieš pasakant vaikui (o gal – tūkstančiams Lietuvos vaikų), reikėtų tiems protingiems dėdėms ir tetoms. Tiems, kuriems neberūpi, kas bus su vaikais ir su ateities Lietuva. O gal tiems, kurie tiesiog nesupranta. Už mažo kiekio narkotikų laikymą savo (!) reikmėms baudžiama nebus. Timas man pasakojo, jog tas, iš kurio ima, niekada ir neturi daugiau, kaip tik vieną dozę. Daugiau tiesiog nesinešioja – kam ta rizika. Narkotikų platintojas nesinešioja daugiau nei vieną dozę, o tai yra, mažas kiekis, apie kurį bet kada galės pasakyti – „čia tik savo reikmėms”.
Žolės rūkymas itin žalingas paauglių psichikai , kognityviniams procesams ir emocinei būsenai. Mūsų moksleivių (ne)gebėjimai ir prasti rezultatai galimai koreliuoja su žolės rūkymu. Ne retas susigundo ir kitomis psichiką veikiančiomis medžiagomis. Jauni žmonės gali likti sužaloti visam gyvenimui – dalis jų niekada nekurs jokios pridėtinės vertės valstybei, nes jų galvos tiesiog negalvos. Dar blogiau – dalis jų parazituos, darys nusikaltimus, engs artimuosius. Labai veiksmingo gydymo nėra. Kol žmogus dar neįnikęs, tol ir suprasti sunku. O kai išsivysto priklausomybė, nedaug kas veikia.
Visų sugaudyti nebus įmanoma – tiek platintojų, tiek vartotojų. Per prievartą siunčiami gydytis, neturės jokios motyvacijos tam, juolab, priklausomybė nuo jauno amžiaus veikia ir valią, ir intelektą. Nepaisant sėkmingų sveikimo istorijų, nesėkmingų istorijų ir tragiškų likimų yra žymiai daugiau.
Timai, protingi dėdės ir tetos turėtų galvoti apie tai, kad vaikams ir jaunimui nebūtų prieinami narkotikai apskritai. O, jei nutiktų taip, kad kas nors siūlytų, tu, Timai, ir kiti tokie vaikai, kaip tu, žinomumėt, jog narkotikai yra blogis ir niekada niekada nereikia jų bandyti. Nė vieno karto jokioms reikmėms.
Ne narkotikų dekriminalizavimas, o jų demonizavimas, man regis, būtų protingiau ir valstybei naudingiau. Kad vaikai nuo mažens žinotų, ko jiems niekada nereikia bandyti, žinotų pasekmes ir ugdytų valią atsispirti. Tai ties šituo klausimu – kaip sukurti stiprią narkotikų ir kitų psichiką veikiančių medžiagų prevenciją ir antireklamą – ir turėtų padirbėti protingi dėdės ir tetos, Timai.
Atleisk man, jeigu jie neišgirs…
Dovilė Bubnienė
Kauno apskrities vyrų krizių centras
