Vaizdo įrašas:
„Swedbank“ vyriausiasis ekonomistas Nerijus Mačiulis, reaguodamas į visuomenėje vykstančias diskusijas ir baimes, kad 2024 m. biudžete numatytas nepagrįstas pajamų padidėjimas, tikino, kad tame problemos nėra. Pasak jo, pastaruosius 3 metus Finansų ministerija vykdo konservatyvią fiskalinę politiką, tad net prognozuojant mažesnį biudžeto surinkimą, nereikėtų pradėti dar griežčiau žiūrėti į išlaidas, ypač kitais metais artėjant ekonomikos recesijai.
„Mes prognozuojame, kad Lietuvoje infliacija nukris žemiau 2 proc. ir tam yra labai daug priežasčių. Daugelis Lietuvos institucijų ir Europos Komisija prognozuoja, kad infliacija bus arti 3 proc., nors aš manau, kad tai mažai tikėtinas scenarijus. Ir tai aišku gali šiek tiek sumažinti biudžeto pajamas, bent jau iš PVM ir kitų mokesčių pusės. Bet čia aš problemos nematau. 2024 m. biudžeto deficitas bus didesnis negu šių metų ir tai yra gerai, nes jeigu mes turime ekonomikos nuosmukį ar stagnaciją, politika ir turi atlikti tam tikrą anticiklinę funkciją“, – laidoje „ELTA kampas“ kalbėjo N. Mačiulis.
„Lietuvos valstybės skola išlieka viena mažiausių ES. Tai bandyti save papildomai plakti, kai yra ekonomikos nuosmukis, nėra teisinga fiskalinė politika. Mes turėjome tokią patirtį 2009 m., kai buvo ekonominis nuosmukis, o valstybė vykdė fiskalinę konsolidaciją – didino mokesčius ir mažino išlaidas. Bet tai darė tik dėl to, kad neturėjo alternatyvų ir negalėjo pasiskolinti už priimtiną kainą“, – pabrėžė jis.
Jeigu 2024 m. biudžete planuosime deficitą 3 proc. nuo BVP, neliks erdvės klaidoms
Šiuo metu planuojamame 2024 m. biudžete numatoma, kad deficitas sieks 2,9 proc. nuo BVP, visgi eina siūlymai leisti skirtingais tikslais panaudoti ir iki 3 proc. nuo BVP, pavyzdžiui gynybos reikmėms. N. Mačiulio vertinimu, Lietuvos biudžeto deficitas 2024 m. bus apie 2,6 proc., visgi lygiai 3 proc. deficitas nepalieka erdvės galimoms klaidoms ir jeigu Vyriausybė būtų tokį biudžetą planavusi, neabejotinai būtų gavusi kritikos.
„Reikia pripažinti, kad Finansų ministerija pastaruosius 3 metus labai konservatyviai planavo pajamas ir išlaidas. Tai reiškia, kad pajamos visą laiką viršijo planą, o išlaidos mažesnės, nei buvo suplanuota. Bet aš manau, kad pasipiltų kritika, jeigu suplanuotų lygiai 3 proc. nuo BVP, nes turi būti tam tikra erdvė klaidai. O kalbant apie pasiūlymus, kad ir iš kur jie ateitų, mes turime ne visai tokį sveiką požiūrį į valstybės finansus, jog dažnai politikai siūlo didinti išlaidas, bet neturėdami pasiūlymų iš kur padidinti pajamas“, – sakė ekonomistas
„Yra tik trys keliai paprasti padidinti finansavimui. Gali sumažinti kažkam skiriamas lėšas, jeigu norime investuoti į kelius, pavyzdžiui, galime sumažinti krašto apsaugai ar sveikatai. Antras kelias yra didinti ar įvesti mokesčius. Trečias kelias yra skolintis, kur jau dabar planas visiškai prie lubų“, – aiškino jis.
Lietuvoje vyraujantis požiūris į mokesčius vis dar parodo balanso nesuvokimą
Pastebėdamas skirtumą tarp didžiosios dalies Seimo nenoro palaikyti galimus mokesčių didinimus, dėl kurių mokesčių reforma buvo skaldoma ir yra aptarinėjama dalimis, bet tuo pat metu siūlymus didinti finansavimą susisiekimui, mokytojų, teisininkų ir kitų valstybės specialistų algoms, N. Mačiulis paminėjo, kad Lietuvoje vis dar egzistuoja keistas mentalitetas, kai valstybės pajamos ir išlaidos traktuojamos visiškai atskirai.
„Diskusija apie mokesčių reformą gerai iliustravo atotrūkį ir balanso nesuvokimą. Nes 90 proc. valstybės biudžeto pajamų yra iš mokesčių, maža dalis iš valstybės valdomų bendrovių dividendų ir šiek tiek iš Europos Sąjungos fondų paramos. Tai turime tas pajamas, o kitoje pusėje išlaidas paslaugoms, viešojo sektoriaus atlyginimams, gerai finansuojamam kelių tvarkymui, stadionams, baseinams. Ir visada diskusijos tik apie vieną balanso pusę ar apie kitą“, – sakė „Swedbank“ ekonomistas.
„Aš kartais galvoju, kad bet kokie siūlymai naikinti pagrįstas ar nepagrįstas lengvatas ar įvesti mokesčius, būtų daug produktyvesni, jei iš karto eitų kalba, kur jie atsidurs. Ir jeigu turėtume tikslinius mokesčius, pavyzdžiui automobilio taršos mokestis, kurio pusė lėšų būtų nukreipta į kelių tiesimą, kita pusė į viešo transporto finansavimą, galbūt net garantuojant nemokamą paslaugą. Tada tu gali diskutuoti, ar jo norime ar ne“, – pažymėjo jis.
Ekonomistas pabrėžė, kad šiuo metu „į stalčių“ padėtas nekilnojamo turto (NT) mokestis, tokio komunikacijos trūkumo pavyzdys.
„NT mokestis buvo blogos komunikacijos pavyzdys. Visų pirma sutapo reformos laikas su savivaldybių korupcijos skandalais. Aišku, kad tame kontekste pasiūlymas didinti savivaldybės biudžeto pajamas, niekas nesukėlė motyvacijos mokėti Šia problemą galima išspręsti tik vienu būdu. Ir galbūt net nereikia vadinti to NT mokesčiu. Galbūt reikėtų vadinti mokyklų statymo, kelių remonto ir apšvietimo finansavimo mokesčiu“, – komentavo jis.
„Nes jeigu tu pasakai, kad tai tik NT mokestis, daugelis gyventojų nenori mokėti už tai, už ką mokesčius mokėjo ir pirkdami ir galbūt moka palūkanų normas už“, – pabrėžė jis.
Žygimantas Šilobritas (ELTA)
