Ežiuolė: nuo empirinio panaudojimo iki modernių fitoterapijos priemonių

0
19
Tenesinė ežiuolė.

Pastebėta ir moksliniais tyrimais pagrįsta, kad visų užkrečiamųjų ligų, epidemijų / pandemijų atvejais nesuserga arba lengvai serga asmenys su stipria imunine sistema. Apie rausvažiedę ežiuolę ir jos galią stiprinti imunitetą pasakoja šioje srityje mokslinius tyrimus vykdanti ir šiemet garbingą apdovanojimą – nusipelniusio Lietuvos sveikatos apsaugos darbuotojo vardą – pelniusi Vytauto Didžiojo universiteto Botanikos sodo Mokslo skyriaus Vaistinių ir prieskoninių augalų mokslo sektoriaus vedėja prof. habil. dr. Ona Ragažinskienė.

 

Aktuali imunomoduliuojančių priemonių paieška

Viena iš galimybių, ne tik COVID-19 pandemijos metu, bet ir visą gyvenimą imunitetui stiprinti ir imuniniam budrumui skatinti yra moksliniais tyrimais pagrįsti ir rekomenduojami sveikos gyvensenos bei mitybos būdai, augaliniai vaistiniai preparatai. Pastaruoju metu plačiai tyrinėjamas dirvožemio bakterijų ir sodo terapijos teigiami poveikiai.


Sveikatos.info – daugiau apie sveiką gyvenimo būdą…


XX a. pab.–XXI a. pr. žmonės dažnai serga: dėl neigiamų aplinkos veiksnių, visuomenėje plintančių žalingų įpročių, ilgai trunkančių stresų bei civilizacijos padovanotų patogumų, kurie apribojo fizinę veiklą – šie veiksniai neigiamai veikia žmogaus imuninę sistemą. Dėl to pastebima alerginių, autoimuninių, onkologinių, infekcinių ligų plitimo tendencija. Pasaulyje ir Lietuvoje yra aktuali imunomoduliuojančių priemonių paieška. Populiariausi augaliniai imunomoduliatoriai yra 3 ežiuolės (Echinacea Moench) genties rūšys: Echinacea purpurea (L.) Moench, E.pallida (Nutt.) Nutt. ir E. angustifolia DC. Rausvažiedė ežiuolė introdukuota Europoje daugiau kaip du šimtmečius, o Lietuvoje – tik apie šešis dešimtmečius.

Augalo vardo kaitos istorija

Kartais spaudoje pasitaiko netikslumų, kai ežiuolė sutapatinama su rudbekija. Tai – visai skirtingų genčių augalai. Rausvažiedė ežiuolė buvo priskirta rudbekijos genčiai ir ilgus metus vadinta purpurine rudbekija (Rudbeckia purpurea L.). Tačiau 1959 m. dėl taksonominių netikslumų rudbekijos ir ežiuolės gentys atskirtos. Lietuvoje rausvažiedės ežiuolės vardas patikslintas 1998 m. „Botanikos vardų žodyne“ (ši rūšis anksčiau buvo vadinama purpurine ežiuole).

Kodėl taip išpopuliarėjo rausvažiedė ežiuolė?

Jau senovėje Šiaurės Amerikos indėnai žinojo ir naudojo rausvažiedę ežiuolę kaip vaistinį augalą: gydė nudegimus, žaizdas, malšino dantų, galvos skausmus, peršalus vartojo nuo kosulio, o taip pat sergant gonorėja; vertino kaip priešnuodį, įkandus gyvatei, vabzdžiui. Indėnai naudojo šviežių augalų košelę, sultis, rečiau ruošė nuovirus. Šios žinios buvo perduodamos iš kartos į kartą. Tai patvirtino ir XIX a. vid. G. Lancecum‘o archeologinis radinys. Šešiolikos vaistinių augalų rinkinyje buvo ir rausvažiedė ežiuolė, o išlikusiame užraše rašoma, kad šio augalo šaknų ištrauka buvo vartojama nuo kosulio ir dispepsijos.

Indėnai ir prekiautojai Misūrio aukštupyje nuo barškuolės įkandimo išoriškai naudojo Foster‘is rekomenduojamas rausvažiedės ežiuolės šaknis. XIX a. ši rūšis buvo aprašyta medicininiuose botaniniuose veikaluose: “Medicinal botany of Ohio”, “The Medicinal Plants of Micigan” ir kt. Gydytojai-eklektikai, 1830–1930 m. tyrę daugelio vaistinių augalų veiksmingumą, žinojo ir rausvažiedę ežiuolę – Rudbeckia purpurea (L.) Moench pavadinimu, tačiau jos vaistinė žaliava dar tuo metu nebuvo labai populiari.

Europoje pirmieji F. Gronovičiaus, A. Gray ir kt. mokslo darbai, kuriuose buvo pateiktas rausvažiedės panaudojimas, liko užmarštyje. XIX a. pab. G. Dragendorff‘as kaip vaistinę žaliavą aprašė jos šaknis. 1900 m. J. H. Clarke veikale “Dictionary of Practical Material Medica” tik paminėjo rausvažiedę ežiuolę.

XX a. pradžioje ežiuolės genties (Echinacea Moench) rūšimis (E. angustifolia DC., E. pallida (Nutt.) Nutt., E. purpurea Moench) pirmiausia susidomėta homeopatijoje. Vaistinei žaliavai buvo naudojamas visas augalas: antžeminė ir požeminė dalys. Tuo metu siauralapė ežiuolė (E. angustifolia DC.) turėjo didžiausią paklausą ir jau apie 1940 m. susidarė šios rūšies augalų vaistinės žaliavos deficitas. Po kiek laiko G. Madaus‘o iš Amerikos buvo gautos Echinacea angustifolia DC. sėklos, tačiau vėliau paaiškėjo, kad tai buvo Echinacea purpurea (L.) Moench sėklas. Šio atsitiktinumo dėka rausvažiedę ežiuolę pradėta auginti ne tik Vokietijoje, bet ir visoje Europoje, o vaistinė augalinė žaliava ir iš jos gauti preparatai sėkmingai naudojami įvairių ligų gydymui, maisto bei kosmetikos pramonėje iki dabar.

Bendras paplitimas

Šiaurės Amerikos vidurinėje ir rytinėje dalyse (Misūrio, Arkanzaso, Ilinojaus, Viskonsino, Ohajo ir kt. valstijose). Auga natūraliose bendrijose lapuočių ir mišriuose miškuose, stepėse velėniniame jauriniame, raudonžemio, geltonžemio, kaštoniniame ir juodžemio dirvožemiuose. Europoje ežiuole susidomėta XVII a. pabaigoje. Rausvažiedė ežiuolė auginama Vokietijoje, Lenkijoje, Vengrijoje, Rumunijoje, Suomijoje, Ukrainoje, Baltarusijoje.

Paplitimas Lietuvoje

1960 m. rausvažiedė ežiuolė introdukuota Lietuvoje, VDU Botanikos sodo Mokslo skyriaus Vaistinių ir prieskoninių augalų mokslo sektoriaus unikalioje vaistinių augalų kolekcijoje, kur iki šiol auginama ir tiriama. Augalas auginamas soduose, gėlynuose. Apyretis.

Vaistinė augalinė žaliava ir jos vartojimas

Vaistinė augalinė žaliava. Rausvažiedžių ežiuolių žolė – Echinaceae purpureae herba, rausvažiedžių ežiuolių šaknys – Echinaceae purpureae radix.

Žaliavos ruošimo laikas

Rausvažiedžių ežiuolių žolė pjaunama vieną kartą per vegetaciją – masinio žydėjimo pradžioje (liepos viduryje–rugpjūčio pradžioje). Šaknys kasamos antrųjų–trečiųjų auginimo metų rudenį (spalio mėn.) arba ankstyvą pavasarį (balandžio pradžioje) prieš prasidedant vegetacijai.

Biologiškai veikliosios medžiagos

Rausvažiedės ežiuolės augaluose kaupiasi alkilamidai, polisacharidai, baltymai, lektinai, kavos rūgšties dariniai – cikoro rūgštis, eterinis aliejus, mikro- (molibdenas, selenas, kobaltas, cinkas, manganas) ir makroelementai (kalis, kalcis), polifenoliai (kvercetino, izoramnetino glikozidai), raugai.

Kuo naudinga?

XX a. pab. populiariausi augaliniai imunostimuliatoriai – ežiuolės genties trys rūšys (rausvažiedė ežiuolė (Echinacea purpurea (L.) Moench), siauralapė (E. angustifolia DC.), blyškioji (E.pallida (Nutt.) Nutt.), iš kurių žaliavos Europoje gaminama daugiau kaip 280 preparatų, o iš rausvažiedės – daugiau kaip 70 preparatų. Homeopatijoje laikomi veiksmingiausi preparatai paruošti iš viso augalo, t. y. antžeminės ir požeminės dalių.

Rausvažiedės ežiuolės preparatai veikia bakteriocidiškai ir bakteriostatiškai gramteigiamas ir gramneigiamas bakterijas. Buvo pastebėtas ežiuolių specifinis poveikis gripo, herpes ir pūslelinio stomatito virusams. Preparatai yra efektyvi priemonė odos (psoriazė, egzema), ginekologinių (adneksitas), urologinių (prostatitas, cistitas ir kt.), onkologinių ligų ir kraujo užkrėtimo atvejais. Jais gydo leukopeniją (po švitinimo ir citostatikų gydymo kurso). Pediatrijoje ežiuolės preparatai su pertraukomis vartojami profilaktikai ir peršalimo ligų gydymui – tai yra aktualu darželį ir mokyklą lankantiems vaikams.

Kontraindikacijos

Nevartojama nėštumo metu; alergiškų astrinių (Asteraceae) šeimos augalams asmenų, sergant tuberkulioze, leukoze, daugine skleroze, AIDS.

Dėmesio! Ežiuolės žaliava ir preparatai vartojami ne ilgiau kaip 4–6 savaites. Pavartojus ilgiau ir didesnėmis dozėmis, slopinama imuninė sistema. Gydymą ežiuolės preparatais skiria gydytojas.

Indrė Sekevičienė
VDU Botanikos sodo
Atstovė ryšiams su visuomene