Dėl alternatyvaus dujų ir naftos tiekimo Lietuvoje susitvarkėme jau prieš kurį laiką, įdiegę SGD ir Būtingės terminalus. Elektra, deja, liko nesutvarkyta ir tapo mūsų Achilo kulnu.Kai kurie energetikos ekspertai vis pabrėžia, jog per pastaruosius 10 metų taip ir nebuvo nieko pasiekta sprendžiant elektros gamybos klausimą. Priešingai, mes pajudėjome netgi labai daug. Vietoj dujų ir mazuto elektros gamybai, dabar net apie 45 proc. Lietuvos energijos pagamina vien vėjas. Tiesa, vis dar didžioji dalis elektros yra importuojama.
Vėjo energija yra toji energijos rūšis, kuri gali mums užtikrinti energetinę nepriklausomybę. Šiuo metu Lietuvoje yra 700 GW vėjo elektrinių pajėgumų ir šis skaičius nuolatos auga. Po maždaug 2-3 metų pradėsime jausti tokios energijos užsitikrinimą ir importuojamos elektros kiekiai reikšmingai sumažės. Net neabejoju, jog iki 2030 metų Lietuva taps elektrą eksportuojančia šalimi.
Antra didžiulė atsinaujinančios ir klestinčios energetikos rūšis – saulės energija. Ši energijos rūšis ne tik nekelia jokios rizikos gamtai, bet dar ir padeda spręsti dalį kitų gamtoje kylančių problemų. Žemės ūkis Lietuvoje yra bene didžiausias teršėjas, keliantis didžiulę žalą biologinei įvairovei dėl netvaraus ūkininkavimo. Kuomet ariami laukai pakeičiami saulės elektrinėmis, gamtai ir biologinei įvairovei padaromas milžiniškas pliusas. Tokiuose laukuose nėra purškiami pesticidai, juose nenaudojamos mineralines trąšos, kurios savo atžvilgiu turi labai didelį CO2 pėdsaką, bei nuteka į paviršinius vandenius. Lietuvos gamtai iš saulės ir vėjo jėgainių iš esmės nėra jokios reikšmingos rizikos. Lietuvos teritorija pakankamai didelė sutalpinti ir plėsti saugomas teritorijas, vystyti atsinaujinančią energetiką ir tvariai apsirūpinti maistu, tad spartesnis tokių elektrinių įrengimas būtų tik privalumas.
Saulės energetikos vystymas taip pat atveria dideles galimybes gyventojams ir bendruomenėms apsirūpinti švaria ir pigia elektra. Itin spartus gaminančių vartotojų augimas tą tik patvirtina. Europos Komisijos vystoma ES saulės energijos strategija siekia turėti po bent mažiausiai vieną atsinaujinančių išteklių energijos bendriją kiekvienai 10 000 gyventojų savivaldybei. Tai prisidės ir kovoje su energetiniu skurdu bei didins Lietuvos energetinę nepriklausomybę.
Rusijos energetikos karas sukelia rimtas energetikos problemas Lietuvoje. Prie jų prisideda ir ne visai tikslingi algoritmai “NordPool” biržoje. To pasekmė – Europos ir Lietuvos gyventojai gerokai permoka už elektrą. Pavyzdžiui, vėjo elektrinėje pagaminta elektra kainuoja tarp 30-50 eurų už MWh, o dujų – kartais siekia 400 eurų ir daugiau už MWh. Dėl dabartinio „NordPool“ biržos algoritmo vėjo jėgainėje pagaminta ir į biržą teikiama elektra įvertinama tokia pačia suma kaip ir pagaminta iš dujų. Tokia situacija nėra nei sąžininga nei tikslinga ir labai prisideda prie energetinio skurdo Lietuvoje bei įmonių bankrotų. Norėtųsi, kad būtų vykdoma laikina intervencija į algoritmus, kuri neleistų taip išnaudoti Europoje esančių elektros vartotojų ir jiems permokėti už elektrą.
Atominė energetika ≠ neutralumas
Žiūrint iš klimato perspektyvos, Europos Sąjungos valstybių priklausomybė nuo iškastinio kuro, deja, ir toliau išlieka. Nemažinant iškastinio kuro naudojimo, nesvarbu iš kur jis būtų, Rusijos, Saudo Arabijos, Norvegijos, Alžyro ar iš kur kitur, susidaro labai didelės rizikos dėl negrįžtamų poveikių įvairioms ekosistemoms, ekstremalių oro reiškinių, smarkaus poveikio pasaulio skurdžiausiems žmonėms ir didžiulių ekonominių nuostolių.
Prie iškastinio kuro problematikos galima pridėti ir atominės energetikos rizikas. Visų pirma – saugumas. Deja, vis dar klaidingai manoma, jog atominę energetiką galima prilyginti klimatui neutralia. Visos tokios jėgainės reikalauja didžiulių išteklių jas pastatyti ir palieka milžinišką pėdsaką. Taip pat, išgaunamo urano kasyba ar gryninimas reikalauja didžiulių energetinių išteklių.
Visuomenėje dar kartais yra girdima – „kad jeigu būtume pastatę…“. Pagal naujos Visagino atominės jėgainės galimybių studiją buvo paskaičiuota, jog tokios elektrinės statybos užtruktų 7-10 metų ir elektra kainuotų apie 70 eurų už MWh. Ką tai reikštų? Daug pigios, bet nesaugos elektros, jeigu planai būtų įgyvendinti. Tačiau žvelgiant į užsienio šalių, Suomijos ar Prancūzijos, patirtį, tai statybos darbai užtrunka 3-4 kartus ilgiau nei planuota. Atitinkamai padidėja ir tokios elektros gamybos savikaina. Drąsiai galima teigti, jog panaši situacija Lietuvoje būtų ne išimtis. Verta paminėti, kad prieš dešimtmetį, subsidijuojamų vėjo jėgainių elektros supirkimo kaina buvo panašaus lygio. Deja, jų rimčiau vystyti nebuvo pasirinkta.
Estai, visgi, šneka apie mažo galingumo reaktoriaus panaudojimą, bet čia yra tik vizijos, nieko konkretaus ir apčiuopiamo. Jei jie tokią elektrinę ir pasistatys, tai yra mažiausiai dešimtmečio perspektyva, mes Lietuvoje galime daugiau pasiekti plėtodami vėjo ir saulės energetiką.
O kas jei saulė nešviečia, vėjas nepučia
Atsinaujinanti energetika turi vieną didelį trūkumą – nepastovumą. Tokios situacijos, kuomet saulė nešviečia, o vėjas nepučia, būna. Gera žinia, kad jų nėra tiek jau daug ir jas galima suvaldyti. Visų pirma, Lietuvoje veikia didelė hidroakumuliacinė elektrinė, kuri reikšmingai prisideda prie Lietuvos energetinio balansavimo. Antra, jau dabar yra vykdomas keturių baterijų (kiekvieno talpa siekia 50 MWh) diegimas, kuris irgi prisidės prie stabilesnio elektros tinklų veikimo. Tolesnės investicijos į energijos kaupimo įrenginius leis dar labiau sumažinti rizikas. Tuo pačiu, Lietuva turi ir plečia elektros perdavimo jungtis su užsienio šalimis. Esant poreikiui – būtų galima iš jų importuoti, kaip yra daroma jau dabar. Blogiausiu atveju galima paleisti Elektrėnuose dujomis kūrenamą elektrinę. Tiesa, norėtųsi, kad tai reikėtų padaryti kuo rečiau.
Šiuo metu visi komerciniams saulės parkams skirti pajėgumai Lietuvoje yra rezervuoti, tad jau visai neužilgo galima tikėtis daugybės jų atsiradimo. Jie puikiai papildys sparčiai besivystančią vėjo energetiką. Kitas svarbus etapas Lietuvos energetikai bus vėjo parkų jūroje vystymas. Galbūt, bus tokia pat situacija kaip Danijoje, kur vystytojai sumokėjo, kad galėtų statyti vėjo jėgaines jūroje. Bet kuriuo atveju, Lietuvoje elektra jau labai greitai taps pagaminta vietoje, žalesnė ir pigesnė.
Europos klimato paktas – tai Europos Komisijos organizuojama, visas ES valstybes apjungianti iniciatyva ir kartu – Europos žaliojo kurso susitarimo dalis, padidėsianti Europos Sąjungai iki 2050 m. tapti pirmuoju klimato atžvilgiu neutraliu žemynu.
Domantas Tracevičius, VŠĮ „Žiedinė ekonomika“ įkūrėjas ir Klimato pakto ambasadorius
