Dažnai jaučiamės miestų šeimininkais ir nustembame naktį miesto centre pamatę kiškį, bailiai į krūmus nuliuoksinčią stirną ar iš tolo smalsiai stebinčią lapę. Vytauto Didžiojo universiteto Žemės ūkio akademijos (VDU ŽŪA) Miškų ir ekologijos fakulteto Miško mokslų katedros lektorė dr. Rasa Vaitkevičiūtė pasakoja, kad greta mūsų miestuose prisitaikę gyventi ne tik šie gyvūnai ir atkreipia dėmesį, kad intensyvi urbanizacija veikia biologinę įvairovę ir laukinės gamtos gyventojus. Plečiantis miestų teritorijoms nyksta natūralios buveinės, mažėja faunos rūšių įvairovė, gyvūnai vis dažniau ieško prieglobsčio miestuose ir vyksta kiti neišvengiami, žmogui dažnai palankūs pokyčiai.
Laukiniai gyvūnai miestuose – urbanizacijos pasekmė
Anot VDU ŽŪA Miško mokslų katedros mokslininkės, dėl intensyvios urbanizacijos fiksuojamas faunos rūšių įvairovės sumažėjimas, tiesiogiai susijęs su urbanizacijos laipsniu. Tačiau ne visi gyvūnai traukiasi iš žmonių užimamų teritorijų ar nyksta – dalis prisitaiko, adaptuojasi ar net išnaudoja miestus. „Stebimas kai kurių rūšių prisitaikymas prie specifinių miesto sąlygų, čia mažesnė plėšrūnų ir konkurentų sąveika, ilgesni veisimosi sezonai, padidėjęs kai kurių rūšių gausumas, fiksuojama sumažėjusi dalies gyvūnų jaučiama žmonių baimė ir didesnė tolerancija miesto triukšmui. Tačiau dauguma jų vis tiek renkasi ramesnes miestų teritorijas – gyvūnų tankis didėja tolstant nuo miesto centro į priemiesčius“, – įžvalgomis dalijasi dr. R. Vaitkevičiūtė.
„Žmonės kartais dar nustemba didesniuose miestų parkuose, žaliose zonose, ar paupių krūmynuose pamatę stirną, lapę, kiškį, pastebėję šakomis liuoksinčią voverę, bet šie gyvūnai puikiai prisitaikę gyventi visai šalia mūsų. Namų rūsiuose, plyšiuose patogiai įsikuria akmeninės kiaunės, šeškai. Arčiau žaliųjų zonų gyvena miškinės kiaunės, priemiesčiuose įsikuria mangutai. Jeigu yra upė, kanalai, didesni tvenkiniai, galime pastebėti nuolat gyvenančių bebrų. Užklysta ir šernai, briedžiai, bet jie miestuose neužsibūna. Dauguma šių gyvūnų pagal savo fiziologiją aktyvūs temstant ir prieš aušrą. Dienos metu gyventojai dažniausiai sutinka stirną, lapę“, – apie miestuose dažniau pastebimus laukinius gyvūnus pasakoja dr. R. Vaitkevičiūtė.
Mokslininkė atkreipia dėmesį, kad lapės – bene lengviausiai mieste išgyventi ir susirasti maisto prisitaikę plėšrūnai, todėl pastaruoju metu itin dažnai girdime apie jų ir žmonių susitikimus urbanizuotose teritorijose. „Neretai sutinkamos ir stirnos – joms mūsų vis dar žaliuose miestuose užtenka augalinio maisto, o ir pati stirna yra nedidelės teritorijos gyvūnas. 2019 m. atliktų stebėjimų duomenimis, stirna Kauno mieste buvo dažniausiai sutinkamas gyvūnas. Po jos sekė nuolat mieste gyvenančios rūšys – lapė, kiškis ir bebras“, – duomenimis apie Kaune dažniausiai pastebimus gyvūnus dalijasi mokslininkė.
Briedžiai į miestus užsuka dažnai, bet trumpam
Dažnai pasigirsta pranešimai apie į miestus užsukančius briedžius – stambūs gyvūnai atkreipia gyventojų dėmesį. „Apie žmonių pastebėtus briedžius girdime beveik visuose didžiuosiuose miestuose bent po kartą per metus. Briedžiai į miestus užsuka migruodami, ieškodami naujų teritorijų, poravimosi laikotarpiu. Kartais žiemos metu jiems paranku čia susirasti maisto, nes miesto augalija labai įvairi, dėl genėjimo visuomet yra jaunų šakelių ir ūglių. Tačiau briedis ilgai vienoje teritorijoje neužsibūna, dažniausiai mieste nebūna ilgiau nei kelias dienas“, – apie briedžių vizitus į urbanizuotas teritorijas kalba mokslininkė ir atkreipia dėmesį, kad jeigu briedžio elgesys nekelia pavojaus žmonėms, įrenginiams ar eismui, dėl jo specialiai nieko daryti nereikia.
Dr. R. Vaitkevičiūtė pasakoja, kad daugelis stambių laukinių gyvūnų paprastai yra jautrūs urbanizacijai, todėl miestuose sutinkami retai, pavyzdžiui, Taurusis elnias labai jautrus gyvūnas ir miesto vengia, todėl apie juos pranešimų nėra.
Vilioja ir ant kelių pilamas druskų mišinys
Nors briedžiai į miestus gali užklysta tiesiog migruodami, dauguma kitų gyvūnų į miestą užsuka ieškodami maisto ar prieglobsčio. „Labiausiai gyvūnus į miestus traukia „lengvas“ maistas. Kai kurie gyvūnai urbanizuotose teritorijose jaučiasi saugesni, nes čia nėra natūralių priešų. Šaltuoju sezonu laukinius gyvūnus vilioja ir ant kelių pilamas įvairių druskų mišinys. Mineralai būtini gyvūnų racione, todėl miškuose medžiotojai įrengia specialias druskų laižyklas gyvūnams. O miestuose ant kelių pilami druskų mišiniai yra pavojingi, todėl didelis jų kiekis gali sukelti gyvūnų sveikatos sutrikimų“, – apie miestuose gyvūnų randamą prieglobstį ir pavojus pasakoja mokslininkė.
Dr. R. Vaitkevičiūtė pastebi, kad į miestus užsukus laukiniams gyvūnams kyla pavojus ne tik jiems, bet ir mums. „Jau žinome, kiek daug eismo įvykių nutinka keliuose dėl susidūrimo su laukiniais gyvūnais. Be to, plėšrūnai gali nešioti įvairias ligas, platinti helmintus, kitus parazitus, pavojingus ne tik naminiams augintiniams, bet ir žmogui“, – įžvalgomis dalijasi VDU ŽŪA Miško mokslų katedros lektorė.
Išprašyti tenka tik šernus
Dr. R. Vaitkevičiūtė pastebi, kad stambūs laukiniai žvėrys miestuose dažniausiai ilgai neužsibūna, kaip patys ateina, taip ir išeina, todėl svarbu jų specialiai nebaidyti, nevaikyti, negąsdinti, nesistengti paglostyti ar kuo arčiau prieiti, nes išgąsdintas gyvūnas gindamasis gali sužeisti, įkąsti.
„Tik šernus dažnai tenka išprašyti iš miestų, nes jie čia puikiausiai randa maisto, pripranta prie žmonių. Pernai buvo bene skandalingiausias ir plačiai nuskambėjęs šernų antplūdis Tauragėje. Miesto centre gyvūnai ne tik sugadino vejas, bet ir drąsiai šeimininkavo miestiečių kiemuose. Tai sukėlė pasipiktinimą, todėl savivaldybė kartu su medžiotojais ėmėsi reguliuoti populiaciją“, – apie miestuose norinčius įsikurti, bet daug žalos galinčius sukelti gyvūnus pasakoja mokslininkė.
Dažnai miestiečiams kelia nerimą į urbanizuotas teritorijas užklydę galimai sergantys gyvūnai. Mokslininkė atkreipia dėmesį, kad bet kokiomis aplinkybėmis gaudyti, imti gyvūnus patiems draudžiama, tačiau būtina pranešti tarnyboms jei pastebėtas gyvūnas sužeistas, sužalotas arba yra akivaizdžiai sergantis. „Pranešti būtina kai gyvūno kūno išorėje matomi sužeidimai, ligos požymiai, pavyzdžiui, nuplikęs kailis, gyvūnas išliesėjęs arba elgiasi nebūdingai rūšiai. Tokiais atvejais patariama skambinti pagalbos numeriu 112 ir specialistai pagal situaciją nukreips į atitinkamą tarnybą. Taip pat radus nugaišusį laukinį gyvūną visada reikia pranešti Valstybinei maisto ir veterinarijos tarnybai“, – patarimais dalijasi VDU ŽŪA Miškų mokslų katedros lektorė.
Pataria nesijaukinti laukinių gyvūnų
Kartais netoliese pastebėjus pakartotinai užsukantį sveiką gyvūną gali kilti pagunda jį jaukintis –pašerti, palikti pašaro ir taip sudaryti prielaidas dažnesniems ir ilgesniems vizitams mieste, tačiau mokslininkė to daryti nerekomenduoja. „Laukinis gyvūnas yra laukinis. Nors ir sunku atsispirti, tačiau reikėtų suprasti, kad jo natūraliame mitybos racione nėra maisto atliekų ar to, kas neauga, negyvena gamtoje. Todėl nereikėtų jo jaukinti augintinių pašaru ar žmonių maistu. Gyvūnui gali sutrikti virškinimas, jis gali net žūti. Pripratęs prie nuolatinio „lengvo“ maisto, jis gali nebesugrįžti į savo natūralias buveines“, – apie pavojų gyvūnams keliantį žmonių norą juos jaukintis kalba dr. R. Vaitkevičiūtė.
Mokslininkė pastebi, kad net ir galimybė prieiti prie atliekų netvarkinguose konteineriuose gali paveikti ekologinę gamtos pusiausvyrą. „Nustatyta, kad vidutiniškai nuo 10 iki 50 proc. miesto plėšrūnų racione yra maisto atliekos, tačiau kai kuriais atvejais maisto atliekos sudaro daugiau nei 90 proc. Tai labai pavojinga pirmiausia dėl to, kad maitindamiesi maisto atliekomis, gyvūnai rizikuoja sunaudoti plastiką ir kitas nesuvirškinamas atliekas. Be to, maitinimasis žmogaus maisto atliekomis gali pasireikšti gyvūnų elgsenos pasikeitimu – urbanizuotoje teritorijoje gimę laukiniai gyvūnai praranda instinktą ir nebemoka natūraliai susirasti maisto, sumedžioti. Sudarius galimybę laukiniams gyvūnams naudotis maisto atliekomis, daromas poveikis kitoms rūšims per mitybinę grandinę, keičiasi ekologiniai procesai, o tai didina laukinės gyvūnijos ir žmonių tarpusavio santykį, kas nėra gerai“, – reziumuodama pastebėjimais dalijasi VDU ŽŪA mokslininkė.
Ieva Šernienė
Marketingo ir komunikacijos departamento vyr. specialistė
Vytauto Didžiojo universiteto Žemės ūkio akademija
